kodėl kai kuriems žmonėms taip norisi to “gražaus gyvenimo“ paveikslėlio. Ne pagautos tavo nuosavo, Tikro gražaus gyvenimo akimirkos, bet to suvaidinto paveikslėlio.
Kai visi šypsosi ir nesikūprina. Vaidina “kasdienybę“. Steriliai laimingai švarią.
O akys viską pasako…
Išdavikės.
Kažin, jie paskui ten pažįsta save. Tuose gražiuose gyvenimuose.
kažin…
(asmeninė nuotrauka iš asmeninio archyvo, labai asmeniškai)
smagu visiems 
laukiame pabundanciu is ziemos miegu .. :)
taaaigi… laukiu ir aš to prabudimo, nes jau šonai nugulėėėti, sapnai išsapnuoti…
Va, Gintė ir pataikė labai tiksliai aprašyti ‘apie ką aš čia’ .
Taip taikliai aš nemokėjau, o Ginte, pagavai, supratai.
Ačiū, kad skyrei laiko ir dėmesio parašyt, gera būt suprastai:)
mmmm….
o gal ne taip supratau? bet man pasirodė čia ne apie fotosesijas. gal čia apie norą-būtinybę-galimybę “paspalvinti“ gyvenimą?
aną dieną varčiau draugės sūnaus albumą. toooobula….. jau vien tai, kad nuo pirmosios vaiko dienos viskas tvarkingai “suarchyvuota“, suklijuota į vardinį neatkeliamą albumą daro įspūdį. o kai pradedi matyti ne tik formą, bet ir turinį, ima vaidentis, kad vaikas niekada nesnargliavo, nesušlapo, neapsidrabstė, jei ir išsiterliojo dažais, tai labai stilingai ir gražiai, o šiaip tik skaitė knygutes, stumdė naujas mašinas ir nuolat šypsojosi demonstruodamas švarius dantukus ir nepriekaištingai suderintus drabužius. žiūrėdama į tokius vaizdus aš dažnai užsimirštu, beveik pradedu tikėti ta “suvaidinta kasdienybe“. ir net pavydėti imu… gal čia ir atsakymas, kam to reikia? kita vertus, žinau, kad yra kas pavydi mudviem su sese tėčio darytų tikros nepozuotos vaikystės nuotraukų. ne tų, kur šalia Tiškevičių rūmų ar prie “čeburaškos“ pajūry, o tų iš šienapjūtės ar per vėjaraupių epidemiją…
fotosesijos fotoatelje su tais dirbtiniais nemeniskais atributais ner labai smagu. bet Apskritai – tai bent jau man REIKIA to KITO gyvenimo, KITO saves (is fotografiju, kur atrodau kaip ne kasdien, o visgi as.) svarbu ir idomu
Manau, kad jie bent ta maza ir trumpa akimika, kol foto kamera juos fiksuoja, pasijaucia siek tiek kitokie, ypatingi, nerupestingi, uzsisvajoje.
Na kaip čia pasakyti… nežinau, pas jokį kitą fotografą neįsivaizduoju fotosesijų, kur reikėtų stovėti, pozuoti, daryti mimikas visokias, bet pas Loretą man tiesiog smagu fotografuotis, ir net ne dėl nuotraukų, o dėl pačio veiksmo, nes labai gera energija, labai kūrybingai viskas vyksta. Tos fotosesijos būna tarsi mažytė šventė, kuriai iš anksto ruošiesi. Nežinau, ne nuotraukoms man fotosesija, o smagiam laiko praleidimui. čia tarsi eitum į kiną, čiuožinėt pačiūžom, taškytis po balas ar dar ką.
O šiaip mes patys siaubingai retai save fotografuojam, tai aš savo asmeninio archyvo nuotraukų turiu tik iki kokių 17 metų ir nuo 24… va koks tuščias tarpas be nuotraukų buvo.
Kad atpažįsta, manau, beveik nėra abejonių, tačiau ar pajaučia ką nors… va čia tai kaži.
Stovėdami kaip fasuotos dešrelės ir laukdami kada fotografas leis atpalaiduoti veido raumenis ir vadinamas šypsenas, pamiršta užsimerkti, nes jei lieka atsimerkę, akyse lieka tai, apie ką rašei…
Visai kas kita vaizdai, giminingi esančiam aukščiau. Nors net ne mano ta nuotrauka, galėčiau ne vieną lapą pamąstymų prirašyti vien tik į jį žiūrėdama…
O ką jau kalbėt apie savo asmenines nuotraukas… Pasineri ir gali valandų valandas negrįžti, nors nuotraukoje gal tik dryžuotų kelnių gabaliukas iš už jurginų krūmo kišo….