Mažulyčiai gražulyčiai. Atrodo skaniai. Atrodo saldžiai. Bet tik atrodo. Nevalgomi iš tikro.

Jau senokai vis knietėjo palipdyti kokias nors maisto miniatiūras. Bet vis mano paslaugusis asmeninis rūpintojėlis/kritikas bambėjo – “nu kam tau. Jau VISI seniausiai nulipdė visus įmanomus sausainius saldainius. Dar ir tu į tą pačią krūvą. Pavėlavai. Nebelipdyk. Niekam čia neįdomu.” Ir tas noras priblėsdavo, ir tikrai, atrodydavo, kam čia man, jei jau taip visi kiti seniausiai VISKĄ nulipdė. Ir tik, kai kažkada pagaliau leidau sau būti visišku nieku, kuris niekam nieko neprivalo, kuris gali sau tiesiog būti nei joks, va tada ėmiau ir prilipdžiau begalinę begalę visokiausių sausainių saldainių. Būtent tokių, kokių visada norėjau. Eksperimentavau, derinau, bandžiau įvairias priemones ir medžiagas. Atradau man tinkamas. Ir kokia laimė iš viso to veikimo!