“Vieną gražią dieną” – sako gydytojas. Ir šypsosi sau laimingas. Gerai sugalvojo – ir atsakyta ir net beveik nesumeluota. Toks atsakymas būdavo pateikiamas kaskart pasiteiravus – “o kada mane išrašysit?”.
Vienos gražios dienos pažadais buvo dosniai apdovanotas kiekvienas pižamuotas vaikelis.
Atrodydavo, kad niekada neateis ta diena ir mes visi pasmerkti gyventi čia amžinai.
Kažkokiame nesibaigiančiame laukime, ir tame visiško netikrumo jausme. Kai tu nebepriklausai sau, kai tik viską privalai ir nieko nieko negali.

(Ištrauka iš užrašytų prisiminimų knygos)