Rodos tokia suaugus tetulė, o tas klausimas vis dygsta, stiebiasi ir raitosi klaustukais kiekvienoje dienoje.

Ką čia veikiu?

Ar tie mano veikimai kažkam reikalingi?

Esu atsiskyrėlis. Laisviausiai galiu gyventi neiškišdama nosies žmonių pasaulin ištisus mėnesius. Laisviausiai.

Viską, ką išleidžiu į žmones, brandinu ir gludinu, iki tai tampa mano dalimi – žodis tai ar daiktas. Būna nelabai lengva viską išreikšti Teisingai. Maži tie mano žodžiai. Kaip ir daiktai. Nes taip matau. Po mažai.

Šįryt, prieš sugrįžtant iš sapno, aiškiausiai supratau, kam skirti mano visi rankdarbiai. Kam skiriu ir į ką kreipiuosi rašydama savo retus įrašus šiame dienoraštyje. Ir ką džiugina šitas visas mažas, jau daug metų po trupinį lipdomas “smagu visiems“ pasaulis.

Niekada nesuaugsiančiam vaikui. Kiekvieno suaugėlio širdy gyvuojančiai dalelei.

Tikriausiai todėl man ir nesigavo ir nesigauna padaryti visko kaip pas žmones – kad gamyba suktųsi, kad prekyba klestėtų.

Viskas taip nerimta ir tie daikteliai nors ir skirti dideliems žmonėms, bet vis suklaidina kokia spalva, forma ar dydžiu, taškeliais ir dryželiais, labiau pritinkančiais nerimtam rakandui…

Štai tą ir veikiu – lyg kokia apsiuvos lerva, lėtai rankioju, derinu ir lipdau apsauginį kiautą iš įvairiausių sau svarbių dalelių – žaislelių.

Apsaugai. Atsvarai. Pusiausvyrai.

Galbūt iš to kažkas išaugs. Jei ne šiame, tai kitame (galbūt tavo?) gyvenime.

(nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo)