Yra mano pasaulyje Draugės. Mąsčiau čia ką apie tą draugystę papasakot, mąsčiau ir supratau, kad nieko ten nepapasakosi labai. Yra ta Draugystė ir yra. Čia toks dalykas – arba jinai yra arba jos nėra. Ir nieko labai nepripasakosi.
Gyvuoja ta draugystė labai visaip – skaipiškais plepalais, kažkokiomis sms žinutėmis apie einamuosius reikalus, itin retais pasimatymais gyvai, visokiais šiltais pamintyjimais sau pačiai tyliai ir dar kartais tokiais paketais įvairaus didumo, atvykstančiais paštu.
Ir driekiasi tie draugystės tiltai ir driekiasi, visiškai nieko nereikalaudami ir nieko nesitikėdami. Yra ir yra.
Viena to mozaikinio tilto dalelė buvo padovanota man vakar.
Pati winia pavadinus tas gražias vasarines kepures „Kai plaukai nebendradarbiauja“.
O aš, pagyvenusi vieną dieną su šia fainiška kepure ant galvos, pavadinčiau ją „Taikingo nerūpestingumo jausmo kepure“.
Nes būtent tokia nuotaika subyrėjo iš kepurės į mano galvą, užkrėtė tuo lengvumu visą mano matymą ir mintis.
Stebuklingai.